Pažintis su nauju šeimos nariu – NeBlog’as tėtis

neblogas tetis
PASIDALINKITE ŠIUO STRAIPSNIU
Share on Facebook
Facebook
Tweet about this on Twitter
Twitter


„Nauja pažintis“. Ankstus penktadienio rytas. Atjungiu vieną, antrą, trečią žadintuvą. Jau noriu nuspausti ant snooze* ir ketvirtą, kai išgirstu „Blmb kiek galima? Tu vėl mane pažadinai..“. Mintyse aš jai atsikertu, bet šį kartą viskas ir liko mintyse. Pabučiavau, atsiprašiau ir pakilau.


Po 9 mėnesių trunkančio žmonos nėštumo, supratau vieną: kartais esi kaltas, kad kvėpuoji. Ir aš čia labai rimtai. Juokinga, graudu, bet tokia tiesa. Nenorėdamas sukelti pykčio lygioje vietoje nulipau į apačią ir padariau puodelį kavos. Reikėjo pamatyti tos moters šypseną, kuri tik ir išduoda „pagaliau tas avinas susiprotėjo“. Aš aišku ir vėl nutyliu.


Einant man pro duris dar pajuokaujam, o kas jeigu šiandien (pačiu netinkamiausiu laiku) prasidėtų gimdymas. Paklausit manęs, o kodėl laikas netinkamas? Ogi todėl, kad atskrenda jos mama (mano užduotis buvo ją pasitikti oro uoste), fake** aliarmų buvo tiek, kad darbe jau greičiausiai visi galvoja, jog man atsibosta dirbti ir tiesiog taip nusimuilinu nuo darbo. Bet nuveju visas mintis šalin ir išeinu. Mano kelionė į darbo vietą trunka maždaug 45min. Reikia paminėti, kad į darbą važiuoju viešuoju transportu, nes Jungtinėje Karalystėje išlaikyti mašiną – brangus malonumas.

Pažintis su kūdikiu


Šiaip ne taip prasibraunu pro žmonių minią, kuri nuo pačio ryto šurmuliuoja miesto gatvėse dėka „Christmas market“. Įžengiu pro duris, spėju pasisveikinti su kolegomis, kai pajuntu kelnių kišenėje intensyviai vibruojantį telefoną:
– Nuuu? Kas nors nutiko?
-Jau. Grįžk namo. Kuo skubiau. Prasidėjo! , – išgirdau panikuojantį žmonos balsą.

Išsikviečiu taxi, darbe pasakau, kad žmonai prasidėjo gimdymas ir turiu važiuoti. Kelionėje namų link jaučiausi labai ramus. Tiesą sakant buvau 90% įsitikinęs, kad tai eilinis fake** aliarmas, po kurio mes vėl grįšim namo dviese.


Užkylu į antrą aukštą, atidarau kambario duris ir tą akimirką suprantu, kad tai greičiausiai ne pokštas. Mano rami būsena dingsta akimirksniu. Puolu prie mylimosios siūlydamas pagalbą ir išgirstu tik prašymą susisiekti su ligonine. (Taip, prieš važiuojant gimdyti, tu turi pasiskambinti į gimdymo skyrių, kad tau pasakytų ką daryti toliau, važiuoti pas juos ar visgi būsit nukreipti į kokį kitą gimdymo skyrių). Nieko nelaukęs skambinu nurodytu numeriu.


Atsiliepia maloni tetulytė, paaiškinu situaciją, pasakau sąrėmių laiką, tarpus. Ji manęs išklauso ir nepatikėsit…pasiūlo gimdančiai moteriai išgerti dvi paracetamolio tabletes ir jei vaistai nepadės, po valandos paskambinti vėl!! Aš, matydamas savo moterį kenčiančią, nepasimetu ir pasakau seselei, kad paracetamolis nepadėjo, jau bandėm. Kelios sekundės nejaukios tylos ir vuolia! Gavom leidimą atvykti.


Lakstymas po namus pagaliau baigiasi, jau einam pro duris, kuomet mano žvilgsnis užkliūna už mano moters ūgio. Žiūriu aš į ją ir nesuprantu, kodėl ji tokia aukšta. Žvilgteliu žemyn ir matau, kad nėštumas jai tikrai susuko smegenis. Į gimdymą susiruošė važiuot su aukštakulniais! Nenormali. Pasodinu aš ją ant laiptų, užmaunu patogius batus ir varom GIMDYT.


Pažintis su gimdymo ypatumais


Palengvėjimas aplankė, kuomet automobilis pajudėjo iš vietos. Paėmiau savo moterį už rankos ir po minutės supratau kokią klaidą padariau. Negaliu tiksliai pasakyti ar kada dar jutau tokį skausmą. Toks jausmas, kad mažai moterytei įpūtė stebuklingų jėgų ir ji tiesiog traiškė mano delną. Jau atrodo atleidžia ir vėl iš naujo. Sąžiningai sakau, viena ašara tikrai išsprūdo ir man. Kelias link ligoninės atrodo nesibaigiantis. Gal dėl delno žalojimo, gal dėl baimės, kad mūsų šeimą papildys dar vienas žmogeliukas – nežinau.


Pagaliau. Mes vietoje. Seselės maloniai mus pasitinka ir palydi iki palatos apžiūrai. Matau, kad mano žmona jau pradeda kalbėtis su angeliukais ir nors esu netikintis, pradedu patyliukais melstis, kad tik mūsų neišvarytų namo. Galiu pasakyti, kad vaizdas žiūrint iš šono į visą situaciją – kraupus. Guli moteris, prijungta prie aparatų, raitosi skausme, iš akių rieda ašaros, bet šypsena vis dar veide.
-Sveikinu, šiandien jau sūpuosite mažylį. Keliaujam. ,- besišypsanti ginekologė mums pranešė džiugią naujieną.
Ot naivus aš! Garbės žodis, netikėjau, kad tai tik kelionės pradžia link susitikimo su sūnumi…


Tikiuosi šiame blog’e įžvelgsite kiekvienas save ir jau netrukus susimatysime šios istorijos tęsinyje.

Visus mano blogus rasite: https://diskortas.lt/tag/neblogastetis/

Taip pat, sekite mane Facebooke: https://www.facebook.com/neblogastetis

PASIDALINKITE ŠIUO STRAIPSNIU
Share on Facebook
Facebook
Tweet about this on Twitter
Twitter
  1. Labai patiko ! Niekada negalvojau, kad tėvai gali rašyti tokius blogus. Šaunuolis, laukiam tęsinio

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Privatumo politika Susisiekite su mumis Karjera
Siekiant užtikrinti kokybišką internetinės svetainės veikimą, svetainėje naudojami slapukai (cookies). Jei sutinkate, toliau naudokitės svetaine. Privatumo politika
Nesutinku
Sutinku